Читать книгу Nekromantijos klaidų riba онлайн
– Tu neturėtum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali būti geri. Ir labai stipriai – negalėjau nei paneigti, nei sutikti, todėl klausiausi toliau. – Vaikystėje mane išgelbėjo nekromantas! Aš tau pasakysiu dabar… nėra ką veikti prieš mūsų mirtį. Man buvo dveji metai ir susirgau saldžiąja liga. Tai tokia nelaimė, kuri atsiranda iš niekur ir yra nepagydoma. Dėl to jie dažnai bėga į tualetą, bet tada numeta daug svorio. Žmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam žmogui, jis gali taip gyventi metų metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidžia. Niekas nepadės.
– Ką tik apibūdinote diabetą. Pirmasis būdas. Ir jis gydomas insulinu.
– Jį galima gydyti magija! Bet mama neturėjo pinigų tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man marškinius, kad palaidotų, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada į mūsų kaimą atėjo sostinės nekromantas. Jis pasibeldė į namus ir paprašė nakvynės. Tuo metu mamai tai nerūpėjo, bet jis pasakė, kad gali mane išgydyti. Ir štai jis mane išgydė. Po poros dienų aš šokinėjau su kaimyno vaikais. Mama nusilenkė jam prie kojų, surinko visas šiukšles iš namų… na bent kažkuo atsiskaito. Bet jis nieko neėmė ir pasakė, kad aš pati jam skolą ateityje grąžinsiu. Toks malonus žmogus!
– Tanjukh, tavo prioritetai susimaišė. Jis tave užrašė kaip skolininką, dienos herojų be kaklaraiščio.
– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir prieš dvejus metus mirė mano mama. Gyvatė jį įkando. Po to susirinkau daiktus ir išvažiavau į sostinę. Ji gavo darbą, kad nemirtų badu. Turėjau gerą ponią, ji vėliau mane apgyvendino rūmuose. Praėjusį mėnesį pradėjau tarnauti septintajai princesei…
Kai mano tyli moteris, kuri pasirodė labai plepi, staiga nutilo, paraginau ją tęsti:
– Princesei, kaip suprantu, nebebuvo gera?
– Kaip aš galiu tai pasakyti? Taiška sunkiai atsiduso. – Nelabai protingas aštuonmetis… išlepintas durnynas. Paskyrė ją į akademiją – gal čia ko nors išmokys. Kartais čia įleidžiami vaikai, jei įtariama, kad jie turi raganavimo ar nekromantijos talentą. Ir princesė beveik neturi magijos, bet jie ją paėmė, nes ji buvo aukštaūgė. O artimieji labai norėjo nuo jos pailsėti.